Turbūt daugeliui yra tekę girdėti arba užduoti klausimą apie šį, daug kam egzotišką ir nežinomą, sportą. Šiame puslapyje pabandysime bent trumpai paaiškinti, kas tai yra, kaip sklandytuvas pakyla nuo žemės, kaip nuskrendami ilgi, kartais virš 2000km, atstumai. Apie sklandymo atsiradimą Lietuvoje, galite paskaityti skyrelyje Istorija. Pirmiausia reikėtų paminėti, kad sklandytuvas neturi variklio. Gali kilti klausimas, kodėl gi jis tada nenukrenta? Turbūt visiems yra tekę vaikystėje leisti popierinius lėktuvėlius, kurie irgi nekrenta kaip akmuo, o gražiai sklendžia. Sklandytuvo skridimo principas irgi labai panašus, tik pilotas dar gali šį aparatą valdyti, t.y. keisti skrydžio kryptį, greitį bei žemėjimo trajektoriją. Kadangi kiekvienas skrydis prasideda nuo pakilimo, reikėtų išsiaiškinti, kaip gi sklandytuvas kyla.

Sklandymo aušroje, buvo naudojamas guminis, 60 - 70 m. ilgio lynas, dar vadinamas amortizatoriumi, maždaug taip, kaip pavaizduota paveikslėlyje. Tokiu būdu sklandytuvas pakildavo į orą apie 30 metrų. Dabar šis būdas nebenaudojamas. Dabartiniais laikais naudojami keli būdai. Vienas iš jų yra mechaninis startas, kai sklandytuvas traukiamas ilgu, apie 1500 metrų, ant ritės vyniojamu lynu. Ritę dideliu greičiu suka galingas variklis, įtaisytas ant specialaus vilkiko arba platformos. Tokiu būdu sklandytuvas pakeliamas į 300-600 metrų aukštį.

Kitas būdas, kai sklandytuvas specialiu 20-50m ilgio lynu, kabinamas prie lėktuvo ir keliamas į orą. Oro traukiniui pasiekus reikiamą aukštį sklandytuvo pilotas atkabina lyną ir skrieja savarankiškai. Šis būdas, beje dažniausiai naudojamas Lietuvoje, suteikia daug daugiau galimybių, bet yra brangus.Itin modernūs sklandytuvai į orą pakyla patys, naudodami įmontuotą variklį, kuris pakilus į reikiamą aukštį, paslepiamas sklandytuvo korpuse kad nesukeltų bereikalingo pasipriešinimo. O kas toliau?

Pakilimas yra tik trumpa ir nežymi skridimo dalis. Iškart po atsikabinimo, pilotas pradeda ieškoti kylančių oro srovių - termikų. Šios srovės susidaro saulei nevienodai įkaitinus žemės paviršių, o kartu ir šalia esantį orą. Pasiekęs tam tikrą temperatūrą oras pradeda kilti į viršų. Kartu aukštyn pakyla ir ore esanti drėgmė, kuri atvėsusi dažniausiai kondensuojasi ir suformuoja debesį.Suradęs tokią srovę, sklandytuvo pilotas sukasi joje ir stengiasi maksimaliai išnaudoti jos keliamąją jėgą. Lietuvoje tokiu būdu galima pakilti į maždaug 2000 metrų aukštį, retai - iki 3000m., kadangi be papildomos įrangos sklandytojams leidžiama kilti tik iki žemutinės debesies ribos. Nusilpus termikui arba pasiekus debesį, sklandytojas skrenda ieškoti sekančio kilimo ir tokiu būdu dažnai nuskrenda didelius atstumus.

Artėjant vakarui, silpstant saulės aktyvumui, termikai silpnėja o vėliau ir visai dingsta. Sklandytojui tenka ieškoti tūpimui tinkamos vietos, nes sklandytuvas nuolat žemėja. Dažniausiai pilotai apskaičiuoja maršrutus taip, kad spėtų pasiekti aerodromą dar nesibaigus dienai. Esant tam tikroms meteorologinėms sąlygoms galima skrieti ir naktį, bet kadangi Lietuvoje tokių sąlygų nėra, mes tokių galimybių smulkiau nenagrinėsim.Nuo sklandymo istorijos pradžios buvo fiksuojama, kas ilgiau išbus ore, kas toliau nuskris. Vystėsi aviacijos pramonė, tobulėjo ir sklandytuvai. Skridimo trukmės rekordai greitai buvo nustoti fiksuoti, nes tapo įmanoma skristi net parą ir daugiau. Greičio ir atstumo rekordai fiksuojami iki šiol, visame pasaulyje vyksta įvairios sklandymo varžybos.

Visos teisės priklauso © Sklandymas.lt/Soaring.lt Visos teisės saugomos.